Drožybai naudojama mediena

Drožėjas, norėdamas sukurti meno kūrinį, pirmiausia pasirenka medžiagą – medį. Todėl jis turi žinoti medžio savybes: tvirtumą, atsparumą smūgiams ir spaudimui, jos spalvą, žinoti, kad visi medienos atspalviai, nors būdami skirtingi ir kontrastingi, visada sudaro harmoniją, todėl paketus spalvą, šilta natūralios medienos spalva ima disonuoti. Toks drožinys atrodys neskoningai neturės estetinės vertės.

Meniniams drožybos darbams tinka seniai nukirsti, biologiškai subrendę ir palengva išdžiūvę medžių kamienai. Medžio kamieną sudaro šerdis, branduolinė mediena, balanda ir žievė.

Medienos struktūra yra pluoštinė. Joje išskiriami trys pagrindiniai pjūviai: skersinis - skersai pluošto, radialinis - išilgai kamieno ašies ir tangentinis - kai plokštuma eina išilgai kamieno bet kokiu atstumu nuo ašies. Vienokių veislių mediena yra šviesi ir yra vadinama balanda. Kitokių veislių medienos tamsesnė centrinė dalis – arčiau šerdies ir vadinama brandžia mediena. Prie pirmųjų priskirtini: beržas, alksnis, liepa, klevas, kriaušė ir k.t. Iš antrųjų minėtini:pušis, kedras, ąžuolas, uosis, kadagys. Drožėjui būtina žinoti, kad medienos kapiliarai pilni sakų, taninų ir kitokių medžiagų, todėl ji blogai sugeria dažančiasias medžiagas, lakus ir klijus.

Pagal kietumą visų rūšių mediena skirstoma į minkštą – pušis, eglė, kedras, kadagys, tuopa, liepa, drebulė, kaštonas ir kietą — beržas, bukas, ąžuolas, uosis, guoba, šermukšnis, klevas, obelis ir t.t.

< Atgal